Biotaksym 1 g

Cefotaksimui jautrių mikroorganizmų (žr. 5.1 sk.) sukeltų sunkių infekcinių ligų gydymas: apatinių kvėpavimo takų (pvz., pneumonijos); inkstų ir šlapimo takų; lytiškai plintančių ligų, įskaitant gonorėją; odos ir poodinio audinio; kaulų ir sąnarių; sepsio; endokardito; meningito; pilvo ertmės organų, įskaitant peritonitą. Infekcijos profilaktika prieš virškinimo trakto, šlapimo ir lyties organų bei ginekologines operacijas. Reikia atsižvelgti į oficialias vietines tinkamo antimikrobinių vaistinių preparatų vartojimo rekomendacijas.

Dozavimas Biotaksym galima lėtai leisti ar infuzuoti į veną arba leisti į raumenis. Dozę, vartojimo metodą bei dažnį reikia nustatyti atsižvelgiant į infekcinės ligos sunkumą, ligą sukėlusių mikroorganizmų jautrumą ir paciento būklę. Gydyti galima pradėti prieš sužinant jautrumo tyrimų rezultatus. Suaugusiems žmonėms Rekomenduojamas dozavimas lengvoms ir vidutinio sunkumo infekcinėms ligoms gydyti yra 1 g kas 12 valandų. Vis dėlto dozė gali skirtis priklausomai nuo infekcinės ligos sunkumo, jos sukėlėjų jautrumo ir paciento būklės. Gydyti galima pradėti prieš sužinant jautrumo tyrimų rezultatus. Sunkios infekcinės ligos atveju paros dozę galima didinti iki 12 g ir leisti lygiomis dalimis per 3 arba 4 kartus. Infekcinėms ligoms, sukeltoms jautrių Pseudomonas štamų, gydyti paprastai reikės didesnės negu 6 g paros dozės. Gonorėją reikia gydyti viena 1 g doze, leidžiama į raumenis arba veną. Vaikų populiacija Įprastinė dozė yra 100–150 mg/kg kūno svorio per parą. Ji leidžiama lygiomis dalimis per 2–4 kartus. Vis dėlto labai sunkiai infekcinei ligai gydyti gali reikėti net 200 mg/kg kūno svorio paros dozės. Naujagimai Įprastinė dozė yra 50 mg/kg kūno svorio per parą. Ji leidžiama lygiomis dalimis per 2–4 kartus. Sunkios infekcinės ligos buvo gydytos 150–200 mg/kg kūno svorio paros doze, leidžiama lygiomis dalimis per kelis kartus. Pacientams, kurių inkstų funkcija sutrikusi Kadangi Biotaksym eliminuojamas ne pro inkstus, jo dozę reikia mažinti tik tuo atveju, jeigu yra sunkus inkstų funkcijos sutrikimas (glomerulų filtracijos greitis < 5 ml/min.; kreatinino kiekis kraujo serume maždaug 751 mikromolis/l). Po pradinės įsotinamosios 1 g dozės paros dozę reikia mažinti perpus, nekeičiant dozavimo dažnio, t. y. 1 g kas 12 val. tampa 0,5 g kas 12 val., 1 g kas 8 val. 0,5 g kad 8 val., 2 g kas 8 val. 1 g kas 8 val. ir t. t. Kaip ir visiems kitiems pacientams, dozę toliau gali reikėti dar mažinti, atsižvelgiant infekcinės ligos eigą ir bendrą paciento būklę. Pacientams, kurių kepenų funkcija sutrikusi Pacientams, kurių kepenų veikla nepakankama, dozavimą koreguoti nebūtina. Senyviems pacientams Leidžiant į veną ar į raumenis, cefotaksimo absorbcija, pasiskirstymas ir eliminacija senyviems pacientams yra panaši į jaunesnių pacientų (esant vienodai inktų funkcijai). Kadangi vyresniems pacientams inkstų funkcijos sutrikimų pasitaiko dažniau, cefotaksimo dozę parinkti reikia atsargiai ir gali būti naudinga stebėti inkstų veiklą. Vartojimo metodas Leisti į veną arba raumenis. Leidimas (injekcija arba infuzija) į veną Paruoštas infuzinis tirpalas infuzuojamas 20–60 minučių. Injekcijai į veną paruoštą tirpalą būtina suleisti per 3–5 minutes. Vaistiniu preparatu gydant po to, kai jis pateko į rinką, keliems pacientams, kuriems pro centrinės venos kateterį cefotaksimo tirpalo buvo suleista greitai, pasireiškė gyvybei galimai pavojinga aritmija. Vaistinio preparato ruošimo ir skiedimo prieš vartojant instrukcija pateikiama 6.6 skyriuje.