Mannitol Fresenius 100 g/1000 ml

Diurezės stiprinimas apsinuodijus vaistiniais preparatais, kurie išsiskiria pro inkstus (pvz., ličiu, salicilatais, barbitūratas ir kt.).

Dozavimas Paprastai dozė ir infuzijos greitis priklauso nuo paciento amžiaus, klinikinės būklės, reakcijos į vaistinį preparatą, skysčių kiekį organizme ir šlapimo išskyrimą. Infuzuojant manitolio, reikia reguliariai tikrinti paciento organizme skysčių ir elektrolitų pusiausvyrą. Suaugę pacientai ir paaugliai Sunkaus apsinuodijimo vaistiniais preparatais atveju pagalbinio gydymo metu reikia stiprinti diurezę, manitolio dozė turi būti koreguojama, atsižvelgiant į diurezę, kuri turi būti mažiausiai 100 ml/val., skysčių balansas turi išlikti teigiamas 1 – 2 l. Pradžioje reikia suleisti įsotinamąją dozę, maždaug 250 ml. Vaikų populiacija Inkstų nepakankamumo atveju, testo dozė 200 mg (2 ml) manitolio/kg kūno svorio suleidžiama per 35 minutes. Gydomoji dozė yra 0,5–1,5 g (5–15 ml)/kg kūno svorio. Tokią dozę, prireikus, galima pakartotinai suleisti vieną arba du kartus. Tarp dozių turi būti 4–8 valandų intervalas. Senyvi pacientai Kaip ir gydant suaugusius pacientus, dozė priklauso nuo svorio, klinikinės ir biologinės būklės ir kartu vartojamų vaistinių preparatų. Paprastai dozė yra tokia pati, kuri skiriama suaugusiems pacientams, t. y. 50–200 g manitolio (500–2000 ml) /per parą, dozę mažinant 50 g (500 ml) manitolio kiekvieno leidimo metu. Prieš dozavimą paciento būklę reikia atidžiai patikrinti, nes galima ankstyva inkstų nepakankamumo stadija. Vartojimo metodas Vaistinis preparatas yra skirtas infuzuoti į veną, naudojant sterilią, apirogeninę įrangą. Šioje įrangoje privalo būti filtras bei infuzija turi būti atlikta aseptiškai. Siekiant išvengti oro patekimo į sistemą, įrangą reikia pripildyti skysčio. Maišelį išimti prieš pat apsauginės pakuotės atidarymą. Vidinė talpyklė užtikrina vaistinio preparato sterilumą. Infuzinį tirpalą galima vartoti tik tuo atveju, jei jis yra nepažeistoje pakuotėje, skaidrus, be matomų dalelių. Prijungus infuzinę sistemą, maišelis pakabinamas. Hipertoninį infuzinį tirpalą reikia infuzuoti į stambią periferinę veną arba geriausiai į centrinę veną. Per greita infuzija į periferinę veną gali sukelti žalingą poveikį. Papildomų medžiagų galima injekuoti per injekcijų jungtį prieš infuziją arba jos metu. Po to, papildomos medžiagos turi būti aseptinėmis sąlygomis rūpestingai ir kruopščiai sumaišomos. Informacija apie nesuderinamumą ir preparato ruošimą bei papildomas medžiagas pateikta 6.2 ir 6.6 skyriuje.