Mannitol Fresenius 150 g/1000 ml

Smegenų edemos gydymas. Padidėjusio intrakranijinio spaudimo mažinimas prieš smegenų operaciją ir jos metu. Skubus akispūdžio mažinimas glaukoma sergantiems pacientams tuo atveju, jeigu kiti vaistiniai preparatai yra neveiksmingi. Akispūdžio mažinimas prieš akių operaciją.

Dozavimas Dozė ir infuzijos greitis priklauso nuo paciento amžiaus, būklės, šlapimo išsiskyrimo, skysčių kiekio organizme ir reakcijos į vaistinį preparatą. Leidžiant manitolio tirpalo, būtina stebėti, ar pacientui nesutriko skysčių ir elektrolitų pusiausvyra. Sunkaus apsinuodijimo vaistiniais preparatais atveju pagalbinio gydymo metu reikia stiprinti diurezę, manitolio dozė turi būti koreguojama, atsižvelgiant į diurezę, kuri turi būti mažiausiai 100 ml/val., skysčių balansas turi išlikti teigiamas 1 – 2 l. Pradžioje reikia suleisti įsotinamąją dozę, maždaug 250 ml. Suaugusiems pacientams ir paaugliams Ūminis inkstų nepakankamumas Paprastai suaugusiems pacientams manitolio skiriama 50 - 200 mg (330 – 1320 ml) dozė per parą. Ji mažinama 50 g (330 ml) kiekvienos infuzijos metu. Dažniausiai 50 – 100 g (330-660 ml) manitolio paros dozė sukelia tinkamą atsaką. Infuzijos greitis yra toks, kuris palaiko mažiausiai 30 – 50 ml šlapimo išsiskyrimą per valandą. Tik neatidėliotinais atvejais taikomas didžiausias infuzijos greitis, t. y. 5 minučių laikotarpiu suleidžiamas 200 mg/kg kūno svorio manitolio kiekis (žr. testo dozę). Po 5 minučių infuzijos greitis lėtinamas ir, vartojant 200 g paros dozę, siekiama išlaikyti mažiausiai 30-50 ml/val. diurezę. Pacientai, kuriems yra ženkli oligurija arba jiems per 3 – 5 minutes suleidus maždaug 200 mg (1,3 ml)/kg kūno svorio manitolio testo dozę įtariamas inkstų funkcijos sutrikimas Manoma, kad tinkamas atsakas į testo dozę būna tokiu atveju, jei 2 – 3 valandų laikotarpiu per valandą išsiskiria mažiausiai 30 – 50 ml šlapimo. Jei atsakas yra nepakankamas, galima dar sykį suleisti testo dozę. Jei antra testo dozė nesukelia tinkamo atsako, gydymą manitoliu reikia nutraukti ir pacientą ištirti dėl galimo inkstų pažeidimo. Intrakranijinio spaudimo, akispūdžio ir smegenų pabrinkimo mažinimas Paprastai 1,5–2 g (10 – 13 ml)/kg kūno svorio manitolio dozė suleidžiama per 30 – 60 minučių. Jei vaistinio preparato reikia vartoti prieš operaciją, siekiant sukelti didžiausią poveikį, manitolio suleidžiama likus pusei valandos iki operacijos. Toksinių medžiagų išsiskyrimo per inkstus skatinimas apsinuodijimo atveju Taikoma forsuota diurezė, kai manitolio dozė koreguojama taip, kad diurezė išliktų mažiausiai 100 ml/val. Būtina išlaikyti 1 – 2 l teigiamą skysčių pusiausvyrą. Pradinė įsotinamoji manitolio dozė yra maždaug 25 g (165 ml). Vaikų populiacija Inkstų nepakankamumo atveju, testo dozė 200 mg (1,3 ml) manitolio/kg kūno svorio suleidžiama per 3–5 minutes. Gydomoji dozė yra 0,5–1,5 g (3 – 10 ml)/kg kūno svorio. Tokią dozę, prireikus, galima pakartotinai suleisti vieną arba du kartus. Tarp dozių turi būti 4–8 valandų intervalas. Padidėjus intrakranijiniam spaudimui ar padidėjus akispūdžiui, ši dozė suleidžiama taip, kaip ir suaugusiems pacientams, per 30–60 min. Senyviems pacientams Kaip ir gydant suaugusius pacientus, dozė priklauso nuo svorio, klinikinės būklės ir kartu vartojamų vaistinių preparatų. Paprastai dozė yra tokia pati, kuri skiriama suaugusiems pacientams, t. y. 50 – 200 g manitolio (330–1320 ml) per parą, dozę mažinant 50 g (500 ml) manitolio kiekvieno leidimo metu. Prieš dozavimą paciento būklę reikia atidžiai įvertinti, nes galima ankstyva inkstų nepakankamumo stadija. Vartojimo metodas Tirpalas yra skirtas leisti į veną, naudojant sterilią, apirogeninę įrangą. Šioje įrangoje privalo būti filtras bei infuzija turi būti atlikta aseptiškai. Siekiant išvengti oro patekimo į sistemą, įrangą reikia pripildyti skysčio. Maišelį išimti prieš pat apsauginės pakuotės atidarymą. Vidinė talpyklė užtikrina vaistinio preparato sterilumą. Tirpalą galima vartoti tik tuo atveju, jei jis yra nepažeistoje pakuotėje, skaidrus, be matomų dalelių. Prijungus infuzinę sistemą, maišelis pakabinamas. Hipertoninį tirpalą reikia leisti į stambią periferinę veną arba geriausiai į centrinę veną. Per greita infuzija į periferinę veną gali sukelti žalingą poveikį. Papildomų medžiagų galima leisti per injekcijų jungtį prieš infuziją arba jos metu. Po to papildomos medžiagos turi būti aseptinėmis sąlygomis rūpestingai ir kruopščiai sumaišomos. Informacija apie nesuderinamumą pateikiama 6.2 skyriuje. Vaistinio preparato ruošimo prieš vartojant instrukcija pateikiama 6.6 skyriuje.